1937 m. interviu

Lordo Roberto Baden-Powell’io interviu žurnalui “Listener” 1937 metais

“Iš tiesų aš neįkūriau berniukų skautų judėjimo, nes visa tai susikūrė nepastebimai, savaime.

Viskas prasidėjo 1907, bet skautavimo virusą buvau pasigavęs žymiai anksčiau. Dar vaikystėje man patikdavo miškuose spęsti spąstus triušiams, kurie būdavo ištrūkę iš narvų. Ir kai aš sugaudavau kokį vieną (tiesa, tai atsitikdavo retai), aš nulupdavau jam kailį, jį išsivirdavau ir suvalgydavau. Ir taip gyvenau.

Medžiodamas aš išmokau tyliai sėlinti, pažinti savo taką pagal orientyrus, pažymėti maršrutus ir skaityti ženklus. Laužą kurdavau tik iš sausų nuvytusių, ne nuo žemės paimtų medžių šakų, kad jis būtų nedidelis ir nerūktų, ir taip pat neišsiduodavau pašaliniams. O jei kas ir užklysdavo, aš būdavau pasiruošęs greitai užgesinti laužą, užmaskuoti savo stovyklavietę ir įsilipti į medį, kuriame galėjau patogiai įsitaisyti ir apsisaugoti nuo pašalinių žvilgsnių.

Apie 1831 metus aš pradėjau mokyti jaunus savo pulko karius žvalgybos. Šie jauni vaikinukai mokykloje buvo išmokę skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet nieko daugiau. Jie buvo geri paradiniai kareiviai, paklusnūs įsakymams, tačiau jie nebuvo mokyti būti tikrais vyrais, prisižiūrėti save, prisiimti atsakomybę ir t.t. Jie neturėjo tokios galimybės mokytis už mokyklos ribų kaip aš.

Aš norėjau, kad jie jaustųsi lygiaverčiai su bet kokiu priešu, galėtų rasti savo kelią pagal žvaigždes ar žemėlapį, priprastų stebėti takus, ženklus, bei suprastų, ką jie reiškia, o taip pat galėtų apsiginti, būdami toli nuo pulko kareivinių. Aš norėjau, kad jie būtų drąsūs, pasitikėtų savimi ir turėtų stiprų pareigos jausmą. Norėjau, kad jie mokėtų pasigaminti sau valgį. Trumpai tariant, norėjau, kad kiekvienas iš jų taptų tvirta ir patikima asmenybe.

Vaikinukams patiko mokymai ir šios pratybos pulke tapo labai populiarios.

1899 m. aš parašiau nedidelę knygelę, pavadintą “Žvalgybos vadovėlis”, skirtą kareiviams. Joje buvo mokoma, kaip pastebėti ženklus ir perprasti jų reikšmę.

Kai mes buvome apsupti Mafekinge, 1900 metais, mūsų pulko viršininkas lordas Edward Cecil surinko berniukus ir suskirstė juos į kadetų korpusus, kad jie galėtų perduoti įsakymus ir žinutes. Jie pavadavo karius, kurie turėjo sustiprinti fronto liniją. Mes padarėme atradimą: berniukai, kuriais pasitikėjome, būvo tokie pat gabūs ir patikimi kaip ir vyrai.

Iš šios Berniukų Brigados patirties aš supratau, kad vyrai galėtų savanoriškai skirti savo laiko ir energijos mokyti berniukus.

Mano knygos “Žvalgybos Vadovėlis” populiarumas susitiprino skautybės idėją. Netgi mokytojai koledžuose naudojosi šia knygele, parašyta kareiviams, kaip vaikų ugdymo vadovėliu. Gavau nemažai prašymų perrašyti knygą taip, kad ji tiktų ir patiktų berniukams. Aš taip ir padariau.

Bet prieš rašydamas knygą turėjau idėją ir norėjau ją patikrinti. Aš surinkau 20 berniukų iš skirtingų socialinių sluoksnių ir sumaišiau juos kaip slyvas pudinge. Norėjau pamatyti, kaip mano idėja domins skirtingus vaikus.

Papasakojau draugei, ką ketinu daryti ir paprašiau padėti surasti jaukią ir tylią vietą, kur galėčiau įvykdyti eksperimentą. Ji pasiūlė pasinaudoti jos nuosavybe – Brownsea sala. Ir būtent ten mes įrengėmė stovyklą dviems savaitėms. Majoras Maclaren ir seras Percy Everett padėjo man mokyti berniukus stovyklavimo, valgio gaminimo, stebėjimo, ženklų skaitymo, miško pažinimo, riteriškumo, pirmosios pagalbos, patriotizmo ir panašių dalykų.

Berniukų stovykloje per trumpą laiką supratau, kokios yra skautybės mokymo galimybės. Tad iškart sėdau rašyti knygelę “Skautybė berniukams”. Maniau, kad ji bus skirta jau egzistuojančioms organizacijoms, tokioms kaip Berniukų Brigada, YMCA ir kitoms.

Išleidęs knygą, gavau daugybę laiškų iš berniukų, kurie patys pradėjo skautauti nepriklausydami jokiai asociacijai.

Visus metus berniukai man rašė laiškus, kuriuose pasakojo, kaip jie subūrė patrulius ir būrius ir pasikvietė suaugusių, kad jie taptų jų vadais.

1909 metais mes suorganizavome susitikimą visiems norintiems skautauti. Prisimenu, tą dieną lijo kaip iš kibiro, tačiau tai mums nesutrukdė. Suskaičiavome, kad susirinko 11000 skautų!!! 11000 tų, kurie savarankiškai pradėjo skautauti. Štai kodėl aš sakau, jog neįkūriau skautų judėjimo: skautybė susikūrė savaime.

Tą pačią dieną tarp berniukų mes pamatėme kelias mergaičių grupeles su skautiškomis skrybelėmis, kokias nešiojo berniukai. “Kas jūs esate”, mes paklausėm. “Mes – mergaitės skautės.” “Kas per velnias?!” “Mergaitės skautės.” Taigi aš turėjau parašyti knygą ir joms.

Štai kaip savarankiškai įsikūrė skaučių seserija. Ir ji vis dar auga.

Skautų judėjime jaučiama stipri broliškumo ir seseriškumo dvasia, kuri neša tai, ko mes labiausiai meldžiame – Gerą Valią ir Taiką pasaulyje.”

%d bloggers like this: